Tauragės konvencija – pagal prancūzų – prūsų sutartį Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III turėjo sudaryti tris armijas, kurios saugotų 1812 m. prancūzų užgrobtus Rusijos kraštus. Vienai iš tų armijų vadovavo generolas leitenantas Hansas Davidas Liudvikas fon Jorkas (H. D. Liudvig von York). Jam buvo pavesta saugoti Žemaitiją.
1812 m. gruodžio 29 d. Jorkas davė įsakymą savo kariuomenei susirinkti jo būstinėje Tauragėje. Jis kariuomenei pasakė, jog prancūzų kariuomenė sunaikinta ir jie – prūsai – turi galimybę atkurti savo nepriklausomybę, jei susijungs su rusų kariuomene. Kitą dieną Jorkas kartu su rusų generolu Ivanu Dibičiumi pasirašė konvenciją dėl neutraliteto. Prūsai, vadovaujami Jorko, turėjo laikytis neutraliteto Klaipėdos–Tilžės ruože. Kai Napoleonui buvo pranešta apie Tauragės konvenciją, jis pasakė: „Tai skaudžiausia, kas galėjo įvykti – ne tiek kariniu, kiek politiniu požiūriu.“
Po šimto metų, toje vietoje kur stovėjo malūnas, buvo pastatytas paminklas. Jis buvo akmens kubas su 2 metrų briaunomis, iš tašyto pilko granito plokščių. Kubas pastatytas ant keturių žalvarinių rutulių, simbolizuojančių 1812 m. patrankos sviedinius.
Tauragės miesto prieigose, prie pat sienos su Prūsija, Požerūnų malūne, 1812 m. gruodžio 31 d. karinių veiksmų priešpriešoje buvę Prūsijos kariuomenės generolas Johanas Jorkas fon Vartenburgas (Johann David Ludwig Yorck von Wartenburg) ir Rusijos kariuomenės generolas Ivanas Dibičius (Hans Karl Friedrich Diebich) pasirašė konvencijos aktą dėl karinių veiksmų tarp jiems pavaldžių karinių dalinių nutraukimo. Tokiu būdu Prūsijos karinės dalys, iki tol čia veikusios Prancūzijos kariuomenės sudėtyje kare prieš Rusiją, o dabar perėjusios į neutralitetą, sustiprino rusų kariuomenės pozicijas.
Vien karybos požiūriu valdovų nesankcionuotas, bet priešininkų pozicijose kovojusių generolų pasirašytas dokumentas tikriausiai neturėtų vietos Europos istoriografijoje, tačiau, šiuo atveju, generolo (vėliau generolo feldmaršalo) Johano Jorko fon Vartenburgo ryžtingas veiksmas (galėjęs dramatiškai baigtis net aukščiausia bausme) tapo Prūsijos išsivadavimo iš prancūzų primestos priklausomybės aiškia paskata ir pirmuoju realiu žingsniu, vertu garbingos vietos Europos istorijoje.
Tauragės konvencijos akto signataro vaikaitis Heinrichas Jorkas fon Vartenburgas šio akto pasirašymo vietoje šimto metų jubiliejaus proga 1912 metais Požerūnuose pastatė akmeninį paminklą, kuris buvo sunaikintas Antrojo Pasaulinio karo metais.
Tauragės konvencijos tekstas
1 straipsnis.
Prūsijos armijos korpusas pasitrauks Karalystės teritorijos vidun ir užims liniją palei sieną nuo Nemuno pusės ir Nemirsetos iki kelio Vainutas-Tilžė. Kelias, einantis iš Tilžės per Schillipischken ir Mielaukius į Liubavą, įskaitant prie jo įsikūrusius kaimus, nubrėš šalies, kurią minėtasis Prūsijos armijos korpusas turės užimti, ribas. Šią teritoriją iš kitos pusės ribos Kuršių marios, ir tokiu būdu visas šis plotas bus laikomas visiškai neutraliu kai tik Prūsijos kariuomenė ją užims. Aiškiai suprantama, kad Rusijos caro kariuomenei bus leidžiama kirsti čia paminėtus maršrutus, tačiau ji negalės užimti savo pozicijų šios teritorijos miestuose.
2 straipsnis.
Prūsijos armija 1 straipsnyje nurodytoje teritorijoje turi išlikti visiškai neutrali tol, kol gaus tolesnius Jo Didenybės Prūsijos Karaliaus nurodymus. Jeigu Jo Didenybė Prūsijos Karalius įsakytų prisijungti prie Prancūzijos armijos, tuomet Prūsijos armija negalės dalyvauti mūšiuose prieš Rusijos caro kariuomenę du mėnesius nuo šiandieninės datos.
3 straipsnis
Jeigu Jo Didenybė Prūsijos karalius arba Jo Didenybė Rusijos Caras atsisakytų ratifikuoti šią Konvenciją, tuomet Prūsijos armijos korpusas galės laisvai žygiuoti pačiu trumpiausiu keliu ten, kur Jo Didenybė jiems nurodys.
4 straipsnis
Visi pagrindiniame kelyje į Mitavą rasti atsilikusieji bei panašiai visa ten rasta karinė amunicija bus grąžinta Prūsijos armijos korpusui. Kalbant apie aukščiau paminėto korpuso maisto bei karinės amunicijos atsargų vilkstinę, visi jai priklausantys objektai be jokių kliūčių galės kirsti Rusijos linijas, kad galėtų vėl prisijungti prie Prūsijos armijos korpuso nuo Karaliaučiaus bei toliau.
5 straipsnis
Tuo atveju, jeigu generolo leitenanto Jorko įsakymas vis dėlto pasiektų generolą leitenantą Masenbachą, jo vadovaujamiems pulkams kartu su kitais Prūsijos armijos pulkais bei susijusiais administraciniais padaliniais, norinčiais prisijungti prie šios Konvencijos, bus leista tapti šios Konvencijos dalimi.
6 straipsnis
Visi iš generolo leitenanto Masenbacho pulkų Rusijos caro kariuomenės, kuriai vadovauja generolas majoras Dibičius, paimti belaisviai bus tokiu pat būdu įtraukti į šią Konvenciją.
7 straipsnis
Prūsijos armijos korpusas pasilieka teisę aptarti bet kokius su savo apsirūpinimu susijusius klausimus su Prūsijos provincijų valdžiomis, net ir jei tokios provincijos būtų okupuotos Rusijos kariuomenės.
Sudaryta 1812 m. gruodžio 30 d. Požerūnų malūne, Tauragėje/ Kurše, tarp Carinės Rusijos generolo majoro bei generolo kvartirmeisterio Johano Karlo Fridricho Antono fon Dibičiaus ir Prūsijos Karalystės generolo leitenanto bei Prūsijos armijos korpuso generolo Hanso Davido Liudviko Jorko fon Vartenburgo.
