Tauragė - miesto vardo kilmė

Miesto vardas susideda iš dviejų žodžių tauras ir ragas. Pagal padavimą, žmonės čia rasdavę didelius tauro ragus, todėl šią vietą ir pavadino Tauro Ragu.

Kitas pavadinimas byloja, jog kunigaikštis Tauragis, Lietuvos valdovo Palemono draugas, atvykęs čia ir pastatė savo vardo pilį, jos vardu pradėta vadinti ir miestą. Dar viena miesto pavadinimo kilmės versija: miesto vietoje buvusi ragų apdirbimo dirbtuvė, o tarp jų ir tauro ragų, taigi čia buvusi taurų raginė. Iš čia atsirado Tauraginė, vėliau sutrumpėjusi iki Tauragės.

Dar kita versija teigia, jog amatininkai, apdirbantys tauro ragus, buvo vadinami tauragiais. Žemaičiai tokius vardus tardavo kaip tauregee, dėl to vėliau ir atsirado dabartinis vietovardis Tauragė.

Taip pat Tauragės vardo kilmės ieškoma ir vokiečių kalboje. Vokiškai Tauragė yra Tauroggen. Vokiškai „tau“ reiškia 'rasa', vok. roggen 'rugiai'. Tačiau tai turbūt tėra atsitiktinis žodžių sutapimas.

Apie Tauragę

Tauragė (28,5 tūkst. gyv.) - miestas Lietuvos vakaruose, įsikūręs Nemuno žemupio lygumoje, per kurią teka Jūros upė. Tauragės miesto vardas kildinamas iš dviejų žodžių:
tauras ir ragas, nes senovėje žmonės grybaudami neva čia radę tauro ragų. Šiandien žinoma tiek, kad jau 1499 m. Tauragės vietoje buvo Pajūrio dvaras.

1507 m. Tauragėje pastatyta pirmoji medinė katalikų bažnyčia, kartu įsteigta prieglauda ir mokykla. Nuo 1567 m. čia, kaip pasienio mieste, pradėjo veikti muitinė

XIX a. viduryje pro Tauragę nutiesus Tilžės - Šiaulių traktą, pagyvėjo prekyba, miestas pradėjo augti. Lietuviškos spaudos draudimo metais Tauragė buvo stambus tarpinis lietuviškų knygų gabenimo punktas.

Nepriklausomybės metai paskatino Tauragės plėtrą – pastatyta nemaža administracinių statinių (dabar – architektūros paminklai), daug švietimo įstaigų. Reikšmingiausi architektūros paminklai yra miesto ištakas menanti XV a. Tauragės dvaro sodyba bei XIX a. muitinės poreikiams pastatytas Tauragės pilies ansamblis. Ant Jūros upės kranto stovinčius dvaro pastatus supa didžiulis peizažinis parkas. Visam pilies ansambliui statytojai suteikė „romantinį“ renesansinės pilies charakterį. Pilyje veikia Tauragės istorijos muziejus su gausiais eksponatų rinkiniais.

Tauragės Miesto pradžia

Miesto vardas susideda iš dviejų žodžių „tauras" ir „ragas". Pagal padavimą, žmonės čia rasdavę didelius tauro ragus, todėl šią vietą ir pavadino Tauro Ragu. Kitas pavadinimas byloja, jog kunigaikštis Tauragis, Lietuvos valdovo Palemono draugas, atvykęs čia ir pastatė savo vardo pilį, jos vardu pradėta vadinti ir miestą. Dar viena miesto pavadinimo kilmės versija: miesto vietoje buvusi ragų apdirbimo dirbtuvė, o tarp jų ir tauro ragų, taigi čia buvusi taurų raginė.

Iš čia atsirado Tauraginė, vėliau sutrumpėjusi iki Tauragės. Dar kita versija teigia, jog amatininkai, apdirbantys tauro ragus, buvo vadinami tauragiais.

Žemaičiai tokius vardus tardavo kaip tauregee, dėl to vėliau ir atsirado dabartinis vietovardis Tauragė.

Taip pat Tauragės vardo kilmės ieškoma ir vokiškuose žodžiuose „tau“ ir „roggen“, kadangi vokiškai Tauragė yra „Tauroggen“. Vokiškai „tau“ reiškia rasą, „roggen“ - rugius. Tačiau tai turbūt tėra atsitiktinis žodžių sutapimas.

1812 m. Tauragės konvencija : "Tai skaudžiausia, kas galėjo įvykti – ne tiek kariniu, kiek politiniu požiūriu“ - Napoléon Bonaparte

Tauragės konvencija – pagal prancūzų – prūsų sutartį Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III turėjo sudaryti tris armijas, kurios saugotų 1812 m. prancūzų užgrobtus Rusijos kraštus. Vienai iš tų armijų vadovavo generolas leitenantas Hansas Davidas Liudvikas fon Jorkas (H. D. Liudvig von York). Jam buvo pavesta saugoti Žemaitiją.

1812 m. gruodžio 29 d. Jorkas davė įsakymą savo kariuomenei susirinkti jo būstinėje Tauragėje. Jis kariuomenei pasakė, jog prancūzų kariuomenė sunaikinta ir jie – prūsai – turi galimybę atkurti savo nepriklausomybę, jei susijungs su rusų kariuomene. Kitą dieną Jorkas kartu su rusų generolu Ivanu Dibičiumi pasirašė konvenciją dėl neutraliteto. Prūsai, vadovaujami Jorko, turėjo laikytis neutraliteto Klaipėdos–Tilžės ruože. Kai Napoleonui buvo pranešta apie Tauragės konvenciją, jis pasakė: „Tai skaudžiausia, kas galėjo įvykti – ne tiek kariniu, kiek politiniu požiūriu.“

Po šimto metų, toje vietoje kur stovėjo malūnas, buvo pastatytas paminklas. Jis buvo akmens kubas su 2 metrų briaunomis, iš tašyto pilko granito plokščių. Kubas pastatytas ant keturių žalvarinių rutulių, simbolizuojančių 1812 m. patrankos sviedinius.

Antrasis pasaulinis karas

Tauragės miestas smarkiai nukentėjo ir per Antrąjį pasaulinį karą. Visų okupacijų (Pirmoji rusų okupacija 1940–1941, vokiečių 1941–1944 ir Antroji rusų - po 1944 m.) metu miestas buvo sugriautas beveik iki pamatų. 1940 metais Tauragėje vyko komunistų organizuoti mitingai, vėliau – rinkimai. Miesto vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas J. Dirginčius, kuris vokiečių okupacijos metais buvo sušaudytas. 1941 m. birželio 14 d. iš Tauragės geležinkelio stoties pajudėjo prekiniai vagonai su deportuojamais tauragiškiais.

Apskrities žmonių deportacijai vadovavo NKGB viršininkas Martevičius, leitenantas Ermakovas ir Lepa. Dar didesnė deportacija vyko 1944 metais, kai Lietuvą vėl okupavo tarybinė armija. Tauragę 1944 m. spalio 10 d. užėmė III Baltarusijos fronto 39-oji armija.

Tauragė tarpukario metais

1918 metais Tauragėje sudarytas apsaugos štabas, jam vadovavo karininkas J. Kubilius. 1919 m. sausio mėn. Pradėtas formuoti 1-asis žemaičių pėstininkų batalionas.

Švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės metų sukaktį, Tauragėje surengtas pirmasis Žemaitijoje Lietuvos kariuomenės paradas.

Nepriklausomybės metais Tauragė gana greitai atsikūrė. Gatvės išgrįstos tašytais akmenimis, trinkelėmis išgrįsti šaligatviai, įvestas vandentiekis ir dalinė kanalizacija, sutvarkytas gatvių apšvietimas.
Turgaus aikštėje pastatyta prekybos halė (dab. Rekonstruotas sporto mokyklos pastatas). Atstatytas tiltas per Jūros upę, 1922 metais upė užtvenkta – paleista hidroelektrinė. Mieste išdygo nauji, žymių architektų suprojektuoti statiniai: Edmundo Alfonso Fryko geležinkelio stotis (1928), Karolio Reisono ligoninė (1932), Šaulių namai (1933), Arno Funko ir Mykolo Songailos banko pastatas (dab. „Nord L/B“). 1932 metais pradėjo veikti akcinė bendrovė „Maistas“, joje iš pradžių dirbo 192 darbuotojai. Nuo 1924 metų mieste veikė 3 plytinės, taip pat tarpukariu veikė spirito varykla, 2 virvių dirbtuvės, 3 limonado (mineralizuoto vandens) ir 2 saldainių gamyklos, karšykla, verpykla, 2 odų, 3 autoremonto dirbtuvės, šepečių įmonė, 2 lentpjūvės, 5 malūnai. Savo paslaugas siūlė du vežikai (J. Denas ir S. Hameras), 3 viešbučiai (N. Abramovičiaus, M. Leibo ir N. Fišo).

XX amžius

Pirmojo pasaulinio karo metu Tauragė smarkiai nukentėjo. 1914 metais rugsėjo 5 d. miestą okupavo vokiečiai, gyventojams uždėta 5000 markių kontribucija, areštuoti katalikų ir evangelikų – liuteronų bažnyčių kunigai, rabinas, teismo tardytojas ir vaistininkas.

Po kurio laiko vokiečius išstūmė rusų kariuomenė, bet 1915 metų vasarį vokiečių kariuomenė vėl puolė miestą ir jį užėmė. Apšaudant miestą jis užsidegė ir sudegė iki pamatų, išliko tik keletas pastatų miesto pakraščiuose ir vos trečdalis ankstesnių gyventojų. Išliko tik vienintelė bažnyčia – rusų cerkvė.